Tikrai tikėjomės, kad pirmas metų mėnuo, kaip įprasta, bus ramus, o tiksliau – jau laukėme „sauso sausio“. Ir, žinoma, pirmoji mėnesio savaitė būtent tokia ir atrodė. Kai kurie vežėjai dar gyveno kalėdinėmis kainomis, o klientai vis dar šventė Naujuosius metus. Supratome, kad didžiosios kompanijos tiesiog skaičiavo ir ruošėsi šiems metams. Biržose galėjai išgirsti skambančią tylą, o dauguma iš mūsų rinkosi slidinėjimo aprangas, kad veltui negaištų laiko.
Bet turėjome nuojautą, kad tuoj tuoj prasidės. Ir, žinoma, kroviniai pasipylė kaip iš gausybės rago. Nuobodulį pakeitė darbas, o visi žiemos pirkiniai buvo padėti į šalį. Pradžia buvo daug žadanti, bet, atėjus mėnesio pabaigai, galime pasakyti – jau pirmąjį mėnesį be proto pavargome. Ir tikrai ne dėl begalės darbo.
Pirmąjį metų mėnuo atnešė ne vieną krovinį, dėl kurio, net neabejoju, atsirado bent vienas žilas plaukas. Mašinų atšaukimai, vėlavimai ir, žinoma, prasta kolegų komunikacija kartais taip išvesdavo iš kantrybės, kad biure decibelų būdavo daugiau nei leistina norma. Todėl šio mėnesio tinklaraščio įrašą norėtume dedikuoti būtent šiai temai – kaip valdyti stresą darbe.
Šia tema pakalbinome psichologę Gretą Šiulytę, kuri nuodugniai atsakė į mums rūpimus klausimus.
Nors dažnai galvojame apie apčiuopiamą fizinę darbo aplinką – sėdimą darbą, ekranus, kėdes ar stalus – ne mažiau svarbu tai, kas „tvyro ore“. Organizacijos mikroklimatas stipriai prisideda prie darbuotojų emocinės gerovės ir patiriamo streso. Jei ilgesnį laiką dirbame šalia kolegų, kurie jaučia didelę įtampą, spaudimą ir nuolatinę skubą, mūsų organizme taip pat gali įsijungti sustiprinta streso reakcija.
Žmonės natūraliai perima aplinkinių emocijas per balso toną, kūno kalbą ir bendrą atmosferą, todėl net jei į darbą ateiname ramūs, įtampa kolektyve gali greitai „persiduoti“. O jei atsinešame ir neišspręstą bagažą iš vakarykštės dienos, bendra darbo aplinka tik sustiprins neigiamą turinį.
Situaciją apsunkina sėdimas darbas bei sėslus laisvalaikis. Tyrimai rodo, kad judėjimo trūkumas siejamas su aukštesniu streso lygiu, prastesne nuotaika ir sunkumais reguliuojant emocijas. Fizinis aktyvumas padeda organizmui išeiti iš užsitęsusio streso režimo – reguliuoja kortizolio (pagrindinio streso hormono) lygį ir skatina gerai savijautai svarbių neuromediatorių išsiskyrimą. Judėdami galime „iškrauti“ susikaupusią įtampą ir sustiprinti atsparumą ateities iššūkiams.
Logistikos srityje kaltės jausmas dažnai kyla tada, kai procesai stringa, net jei ne visi etapai priklauso nuo vieno žmogaus. Verta suprasti, ką kaltė mums signalizuoja. Tai natūralus atsakas į situaciją, kurioje manome, kad pasielgėme netinkamai ar neatitikome lūkesčių.
Dažnai kaltę prisiimame tik sau, o kartu – ir visą atsakomybę už tai, kas įvyko. Tokiais atvejais kaltė tampa vidiniu varikliu: skatina dirbti ilgiau, stengtis labiau, daryti „dar šiek tiek daugiau“. Trumpuoju laikotarpiu tai gali atrodyti kaip atsakingas elgesys, tačiau ilgainiui toks modelis veda į pervargimą ir didesnę klaidų riziką. Čia labai svarbu pripažinti savo ribotumą. Neturime begalinių resursų – mūsų produktyvumą veikia daugybė veiksnių. Reikalaudami iš savęs nuolatinės sėkmės, iš anksto pasmerkiame save nusivylimui – tai tiesiog nėra realistiška.
Sąžiningai savęs paklauskite: „Ar tikrai plano įgyvendinimas priklausė tik nuo manęs?“ Logistikoje dalyvauja kiti žmonės, sistemos ir aplinkybės, kurių mes nekontroliuojame. Ten, kur atsakomybė pasidalija, kontrolė taip pat nėra vien mūsų rankose. Pabandykite sąmoningai pasidalyti atsakomybe mintyse su kolegomis ar aplinkybėmis. Paklauskite savęs: „Kuri šios situacijos dalis buvo mano atsakomybė, o kuri – ne mano kontrolėje?“
Stresinėse situacijose mūsų nervų sistema persijungia į „išgyvenimo režimą“ (kovok arba bėk). Kūnas ima veikti taip, lyg reikėtų nedelsiant gelbėtis. Norint grįžti į pusiausvyrą, svarbu nusiųsti kūnui saugumo signalus:
Kūnas stresą užregistruoja anksčiau nei protas. Jei pastebite:
Priimkite tai kaip signalą ir 5 minutėms atsitraukite. Pertrauką reikia daryti ne tada, kai jau „nebegaliu“, o tada, kai gauname pirmuosius perspėjimus.
Pasikalbėjome su savo darbuotojais apie tai, kaip jiems pavyksta suvaldyti įtampą ir kas padeda neprarasti pusiausvyros dinamiškame logistikos pasaulyje.
Sigita: „Kiekvieną kartą tūkstantį kartų permąstau situaciją. Permąsčiusi suprantu, kad „pasiuntimas“ prie gero neprives – tik sau nervus susigadinsiu ir tiek. Tada stengiuosi racionaliai mąstyti apie kilusių problemų sprendimo būdus. O dėl streso... visada stengiuosi sau sakyti, kad nėra taip blogai ir kad tai – tik darbas. Kad nereikia visko priimti asmeniškai. Galvoju apie gerus, pasiektus dalykus. Ar pavyksta?! Ne visada...“
Laurynas: „Kadangi darbe tenka gilintis į problemines situacijas ir jas spręsti, stresas tampa kasdieniu, nematomą kolegą primenančiu palydovu, sėdinčiu šalia. Ar šis „kolega“ tave nervins, ar bus pastatytas į vietą – priklauso nuo tavo paties nusiteikimo. Man geriausiai padeda reguliarus sportas, pirtis ir sveika gyvensena. Visai neseniai pradėjau bandyti pratimą: stresinei emocijai suteikiu vardą ir bendrauju su ja lyg su žmogumi. Įvardijus stresą kaip asmenį, tampa lengviau nuo jo atsiriboti ir paleisti situaciją.“
Jonas: „Konfliktas niekada nėra sprendimas. Jei iškyla problema – reikia kuo skubiau išsiaiškinti situaciją ir priimti sprendimą: ieškoti kitos mašinos ar laukti tos pačios, tiesiog racionaliai viską apsvarstyti. Veldamasis į konfliktą tik gaišti laiką ir švaistai energiją. Turi būti tik konstruktyvus problemos sprendimas!“
Valerijus: „Logistikoje stresas – kaip papildomas krovinys: neišvengiamas, bet valdomas. Kai terminai spaudžia, vežėjai dingsta, o krovinys yra „kažkur pakeliui“, mes kvėpuojame giliai, geriame kavą ir įjungiame „problemų sprendimo režimą“. Prioritetai, humoras, gera komanda ir planas B (kartais ir C) – štai kas padeda išlikti ramiems.“
Kaip matome, kiekvienas turime savo receptą. Tikimės, kad ir jūs rasite sau ką nors naudingo. Juk kuo mažiau streso, tuo šviesesnis gyvenimas.
Susitiksime vasario pabaigoje su nauja tema ir naujais įspūdžiais!