Gyvename laikais, kai kasdienis tempas reikalauja ne tik žinių, bet ir geležinės kantrybės bei emocinio stabilumo. Mūsų „ArsaTrans“ komanda, kaip ir daugelis, kasdien susiduria su iššūkiais, todėl mus ypač žavi žmonės, kurie moka „gaisrus gesinti“ ramiai, tiksliai ir su aiškiu tikslu akyse.
Kovinis sportas yra puikus pavyzdys, kaip charakteris, drausmė ir atsidavimas virsta rezultatais. Šiandien kviečiame susipažinti su vienu iš „Number One FightClub“ (NOFC) įkūrėjų ir UTMA kovotoju Deividu, kuris po sėkmingos kovos sutiko pasidalinti savo patirtimi, požiūriu į sportą ir gyvenimą Palangoje.
Sveikinimai su pergale! Praėjo savaitė – emocijos jau šiek tiek atslūgo, patinimai taip pat (tikimės!). Kaip jautiesi dabar, žvelgdamas į nueitą kelią ir užbaigtą kovą?
Visų pirma, noriu tarti didelį ačiū už palaikymą ir sveikinimus. Esame nuėję tik dalį planuoto kelio. Vis dar mokausi ir tobulėju kaip sportininkas bei treneris, todėl, manau, mūsų dar laukia ilgas kelias tikslo link. Dėl kovos, žinoma, džiaugiamės – įvykdėme paruoštą planą. Ringe jautėmės kaip namie, buvome susifokusavę, ir tai, manau, yra labai didelis laimėjimas mums.
Deividai, daug kas tave žino kaip UTMA kovotoją, bet nuo ko viskas prasidėjo? Kodėl pasirinkai būtent šią sporto šaką ir kaip gimė mintis žengti į UTMA ringą?
Visas kelias link profesionalaus ringo prasidėjo labai seniai – maždaug prieš 16 metų. Pradžia buvo bokso treniruotėse, kurias pradėjau lankyti draugų ir dabartinio trenerio Ąžuolo vedamas. Pradžia buvo be galo sunki – gaudavau nuo visų. Tik tada supratau, kad dirbdamas daug daugiau nei kiti, galiu lygiuotis į komandos draugus. Būtent tai ir motyvavo – supratimas, kad sunkus darbas atsiperka, todėl tęsiau savo kovotojo karjerą profesionalaus ringo link. Viena iš svajonių išsipildė – kovoti didžiausioje Lietuvos arenoje – Kauno „Žalgirio“ arenoje – stebint 12 500 žmonių.
Deividai, ar ruošiantis pirmajai kovai UTMA nebuvo abejonių, kad treniruojantis tik su savo ugdytais sportininkais neužteks „sparingo“ patirties? Kaip pasikeitė tavo pasiruošimo procesas nuo pirmosios kovos iki dabar?
Aš maksimaliai pasitikiu Ąžuolu kaip treneriu, jo sudarytu pasiruošimo planu ir parinktais sparingo partneriais. Mūsų klube tuo metu sportavo Mantas Rimdeika – didelis vyrukas su dar didesne kovine patirtimi, Matas Naumcevas – bokso ateitis ir talentas, bei Mantas Riepšas – vienas geriausių mano auklėtinių. Be visos NOFC komandos nebūtų ir pergalių, kurias esame pasiekę.
Kartu atidarėte jau dabar puikiai žinomą Lietuvoje kovinio sporto klubą. Kaip susipažinote? Kas ir kada paskatino kurti būtent „Number One Fightclub“ Palangoje?
Mes su Ąžuolu pažįstami dar nuo darželio laikų – visa vaikystė praleista kartu. Vėliau mūsų keliai išsiskyrė: aš pasukau į kikboksą, o Ąžuolas liko bokse. Kai Ąžuolas grįžo iš LSU į Palangą, susitikome pasportuoti. Tuo metu buvo karantinas, treniruotės metu pasikalbėjome, kad būtų smagu turėti savo klubą. Po poros valandų susiskambinome ir važiavome apžiūrėti salės – pirmosios, kuri tuo metu buvo įrengta kaip butas vasaros darbuotojams gyventi. Pakrapštėme galvas, pasvajojome, kaip viskas turėtų atrodyti, ir nusprendėme – darome. Taip ir gimė „Number One Fight Club“.
Palanga – ne tik kurortas. Miestas keičiasi, čia keliasi žmonės iš visos Lietuvos. Kiek tau svarbus gimtojo miesto progresas? Ar esate skaičiavę, kiek pas jus treniruočių lanko vietinių palangiškių ir kiek atvykusių žmonių?
Be galo džiugu matyti, kaip auga Palanga – miestas, kuriame žmonės gyvena, o ne skuba ir lekia apkrautame ritme. Asmeniškai neįsivaizduoju geresnio miesto gyventi. Tikrų palangiškių, kurie lanko mūsų treniruotes, manau, galėčiau suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų – dauguma atvykę iš kitų miestų ar net šalių. Tai dar labiau žavi, nes kiekvienas į treniruotes atsineša kažką savito.
Palanga nominuota 2026 metų Europos sporto miestu (European Town of Sport 2026). Jums, kasdien dirbantiems su sporto bendruomene, tai turbūt ne staigmena, nes Palanga daugeliui sportininkų jau seniai asocijuojasi su Lietuvos vasaros sporto baze. Kaip manai, kodėl būtent dabar atėjo laikas tokiam oficialiam įvertinimui ir ar jis gali kažką pakeisti jūsų kasdieniame darbe bei treniruotėse?
Mano nuomone, sporto infrastruktūra čia yra labai stipri. Turime modernų stadioną, tris mokyklas su naujais sporto aikštynais, pušynus, pritaikytus bėgimui. Tai ilgas kelias, kurį reikėjo nueiti Palangai, kad turėtume tokią aplinką, ir tai labai džiugina. Mes savo ruožtu stengiamės prisidėti prie Palangos sporto plėtros – organizuojame varžybas, viešus užsiėmimus ir kviečiame profesionalius sportininkus treniruotis mūsų klube.
„Number One Fightclub“ sportuoja net 5 „ArsaTrans“ darbuotojai. Deividai, kas teikia daugiau pasitenkinimo – asmeninės pergalės ringe ar stebėjimas, kaip jūsų perduodamos žinios formuoja kitų žmonių charakterį?
Kaip treneriams ir NOFC įkūrėjams, didelį pasitenkinimą kelia žmonių pasitikėjimas mumis ir matomas jų progresas bei atsidavimas treniruotėse. Šis klubas kai kuriems keičia požiūrį į gyvenimą, vertybes ir tikslų siekimą. Mes kuriame bendruomenę, kurioje padedame augti vieni kitiems.
Sportas – tai ne tik fizinis pasirengimas, bet ir resursai. Ką jums reiškia „ArsaTrans“ ir kitų verslo partnerių palaikymas? Kaip tokia partnerystė padeda siekti rezultatų ringe?
Labai svarbus yra palaikymas ir tikėjimas. Pasiruošimas reikalauja ne tik daug jėgų ir laiko, bet ir finansų – pilnavertiškas pasiruošimas, sparingo partneriai, fizinis rengimas, atsistatymas, maisto papildai ir visa kita kainuoja. Todėl finansinis palaikymas yra be galo svarbus, ir labai džiugu, kad atsiranda žmonių, kurie tiki sportininkais ir prisideda prie jų kelio.
Deividai, ringe esi vienas. Apie ką galvoji prieš pat pirmąjį raundą ir ką prieš pat paskutinį? Galbūt turi ritualų, kurie padeda susikaupti?
Treneris įrašė į galvą frazę, kuri labai padėjo paskutinės kovos metu: „Būk čia ir dabar.“ Manau, ši frazė lydės dar ilgai – ne tik ringe, bet ir už jo ribų.
Logistikoje, kaip ir koviniame sporte, kasdieną tenka susidurti su naujais iššūkiais. Kokį vieną patarimą iš kovos meno pasaulio duotum žmonėms, dirbantiems įtemptą biuro darbą?
Patarimas būtų toks pats – būk čia ir dabar. Apgalvok, neskubėk, pasiruošk ir veik.
Kokie artimiausi planai UTMA organizacijoje? Palanga nori diržo – ar jau jaučiate, kad esate tam pasiruošę?
Tikslas – būti geriausia savo versija ringe, kovoti protingai ir atsakingai, o diržas – viso šio darbo apdovanojimas, kuris, tikiuosi, greitu metu puikuosis ant mūsų salės lentynos.
Deivido istorija dar kartą primena – nesvarbu, ar esi ringe, ar prie kompiuterio ekrano logistikos įmonėje, sėkmė reikalauja to paties: disciplinos, pasitikėjimo komanda ir gebėjimo išlaikyti šaltą protą net tada, kai aplink viskas „dega“.
Džiaugiamės galėdami prisidėti prie „Number One Fightclub“ bendruomenės augimo ir stebėti, kaip mūsų miestas – Palanga – tampa ne tik vasaros poilsio, bet ir tikros sportinės valios centru, kur kuriasi ir klesti nauji verslai. Ačiū Deividui už nuoširdų pokalbį ir linkime sėkmės siekiant to lemtingojo diržo!